Kančios išvakarėse Jėzus pakvietė mokinius valgyti vakarienę ir jos metu įsteigė Mišių auką, kad iki pasaulio pabaigos Eucharistija stiprintų ištikimus savo sekėjus ir jiems nuolat primintų Dievo meilę.
Kai Judas pasišalino iš kambario, ketindamas išduoti savo Mokytoją, Jėzus tą jautrią valandą paragino mokinius mylėti vieni kitus ir nurodė, kaip tai reikia daryti: „Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13,34).
Įsakymą mylėti Dievą ir artimą randame pačiose seniausiose Senojo Testamento knygose, todėl Jėzaus pasakymas, jog jis duodąs naują įsakymą mylėti, iškart verčia suklusti, kas gi naujo šiame įsakyme?
Nauja yra tai, kaip turime mylėti. Jėzus teigia: „Kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą“. Jėzaus meilė žmonėms turi būti mūsų meilės pavyzdžiu ir matu. Savo meilę Jėzus daugybę kartų rodė mokydamas, gydydamas, atleisdamas ir bendraudamas su pačiais vargingiausiais žmonėmis. Tačiau Jėzaus meilės kulminacija buvo už mus prisiimta kančia ir mirtis ant kryžiaus. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15,13).
„Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau“ (Jn 15,14). Taigi, Jėzaus draugų išskirtinis ženklas nėra ilgos maldos, griežti pasninkai, bet didelė meilė. Ši mintis turi būti įaugusi į mūsų protus ir širdis, kad niekas niekada negalėtų jos nustelbti.
„Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15,5). Iš tikrųjų, mylėti taip, kaip mylėjo Jėzus yra iššūkis, viršijantis mūsų jėgas ir be Dievo pagalbos mes neįstengtume šitaip mylėti. Todėl Jėzus ir sako, kad tuomet mūsų gyvenimas bus vaisingas, jei pasiliksime jame, tai yra, jei, bandydami ištikimai sekti paskui Jėzų ir mylėti, kaip jis mylėjo, remsimės ne į savo tobulumą, bet tik į Dievą.
Apaštalų darbų knyga pasakoja, kaip sugrįžę po savo misijos apaštalai „sušaukė bendruomenę ir pasakojo , kokius didžius darbus nuveikęs Dievas per juos ir kaip atvėręs pagonims tikėjimo vartus“ (Apd 14,27).
Mes, XXI amžiaus Lietuvos katalikai, išėję iš didelės priespaudos, kai tikėjimas buvo niekinamas ir ateizmas buvo padarytas valstybės politikos dalimi, atėjome į sekuliarią kultūrą, kai tikėjimas bandomas nustumti į privačią erdvę. Tačiau nereikia dėl to dejuoti, nes kiekvienas laikmetis turi savo šviesią ir tamsią pusę, o mes, tikintieji, esame pašaukti visuomet išlaikyti savo krikščionišką tapatybę, kurios pagrindinis bruožas ir reikalavimas yra meilė, kurios etalonas yra paties Jėzaus meilė, parodyta jo visu gyvenimu, ypač mirtimi ir prisikėlimu.
Kasdien mes turime daryti sąžinės sąskaitą ir jos metu klausti save: ar šiandien buvau ištikimas meilės įsakymui? Kai einame išpažinties ir mums atrodo, kad beveik neturime, už ką turėtume atsiprašyti Dievo, klauskime save: ar ištikimai ėjome pasiaukojančios meilės keliu? Ar žmonės, su kuriais susitikome, dirbome ar kitaip bendravome, jautė, kad mes juos mylime?
Mes visi esame pašaukti į šventumą. Jėzus ragina: „Būkite tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“. Štai į kokias aukštumas mes esame kviečiami – būti panašiais į dangiškąjį Tėvą. Panašiais ne Dievo galia, ne visa žinojimu, bet meile. Taip kaip Dievas myli visus, nė vieno neišskirdamas iš savo meilės akiračio, panašiai ir mes turime mylėti. Todėl tikinčio krikščionio gyvenime negali būti tokių priešų, kuriems jis nebūtų pasiruošęs atleisti ir negali būti tokios nuoskaudos, kurios jis nebandytų užmiršti.
Tačiau šitaip mylėti galima tik su Dievo pagalba. Todėl maldoje rečiau prašykime, kad Dievas apsaugotų mus nuo gyvenimo sunkumų ir dažniau maldaukime: Viešpatie, padėk man mylėti visus žmones taip, kaip tu juos mylėjai, už juos paaukodamas savo gyvybę.
Arkivysk. Sig. Tamkevičius
